2014 m. kovas 13 d., ketvirtadienis

Spring Is Here

Ar pastebėjote, kad atšilus orams pradėjo nežmoniškai greitai bėgti laikas? Vis mažiau dienų lieka iki visų išsvajotos vasaros. Ilgą laiką buvau smarkiai paniurusi, irzli ir visada be nuotaikos (dažnas pasakytų, kad tokios apskritai neturiu), bet dabar supratau kodėl...Man trūko saulės ir šilumos! Negaliu atsidžiaugti, jog kai ryte pabundu jau būna gerokai prašvitę, o vakare vis ilgiau ir ilgiau netemsta. Net pati nustebau, kokią įtaką man daro tokie gamtos pasikeitimai. Žodžiu, geri orai ir išlindusi pavasariška saulutė man įkvėpė daug jėgų ir energijos, tad atrodo, jog esu pasiruošusi nuversti kalnus. Visai galimas daiktas, jog dėl to sulauksite daugiau mano įrašų bloge. ((: O dabar noriu pasidalinti keliais kadrais iš pirmadienio popietės.

2014 m. kovas 11 d., antradienis

March 8th

Nors ir pavėluotai, tačiau tradiciškai noriu pasveikinti visas merginas ir moteris su praėjusia nuostabia pavasario švente - Moters diena! Būkime amžinai gražios ir beprotiškai mylimos! (:
O dabar trumpai apie tai, kaip aš pati praleidau šią gražią dieną. Visai neseniai sužinojau apie labai patrauklią vietą, kaip restoraną Kretingos žiemos sode. Kurį laiką teko vis įkyriai pazyzti vaikino, kad vis dėlto mes ten kartu nuvažiuotume, tad turiu būti dėkinga kažkam, kas sugalvojo tą kovo 8, nes pagaliau atsirado proga nuvykti ten, kur norėjau. Galiu pasakyti, jog laiką praleidau nerealiai. Dar niekada nebuvau taip klasiškai aptarnauta, jog net pati jaučiausi nejaukiai dėl tokio mandagumo. Jeigu viską reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai be abejo būtų - karališka. Galbūt dauguma yra buvę kur kas geresnėse vietose ir valgę daug prabangiau, bet man tose džiunglėse labai patiko ir visiems rekomenduočiau apsilankyti. (:
Noriu atsiprašyti dėl paskutiniu metu keliamų prastos kokybės nuotraukų, bet taip jau atsitinka, kad įsimintinais momentais neturiu šalia fotoaparato...

daugiau mano kasdienybės @ harperrseven

2014 m. vasaris 23 d., sekmadienis

100

Kam įrašo antraštė nieko nesako, tai mano šiandieninis postas bus apie vieną laukiamiausią dvyliktokų šventę - šimtadienį. Nors skaičius šimtas atrodo gana nemažas, turint omenyje, jog kalbama apie šimtą dienų, bet dvyliktoje klasėje jos prabėga žaibiškai ir nelaukiami egzaminų užduočių sąsiuviniai nugula ant mokyklinio suolo. Tačiau tą šventinę dieną abiturientai tikrai negalvoja apie būsimus sunkumus! Penktadienį tokį džiaugsmelį teko patirti ir man. Būdama maža su dideliu susižavėjimu stebėdavau dvyliktokų šimtadienius ir tada man atrodė, jog kol pati lakstysiu koridoriais, praeis tikrai ne vienas šimtas dienų, gal net pasensiu belaukdama. Bet kai pagaliau sulaukiau tos dienos, prisipažinsiu, nebesinorėjo nieko, net eiti į renginį, kuriam kruopščiai ruošiausi jau nuo lapkričio mėnesio, nei užsikrėsti ta džiugia atmosfera. Visi, kas aplinkui kalbėjo apie šimtadienį, mane tiesiog erzino. Mano draugas tokį mano elgesį pavadino "prieššimtadienine depresija", panašiai, kaip nutinka žmonėms, kurie laukia savo gimtadienių, o paskutines dienas tiesiog nori viską numesti į šalį, ir laiką praleisti užsidarius namie. :D Bet šventinį rytą vis dėlto didžiąją dalį irzlumo pavyko palikti pataluose ir mokykloje nesunkiai užsikrėčiau kitų entuziazmu, nors savo mielo charakterio bruožo - sarkazmo, atsikratyti iki galo nepavyko. Nepaisant to, visa diena ir vakaras prabėgo laaabai smagiai ir ko gero visi dvyliktokai atsimins šimtadienį visą gyvenimą šaunių vienuoliktokų dėka! (:

2014 m. sausis 4 d., šeštadienis

Photoshoot@Panelė Magazine

Labai gaila, kad sugalvojau įrašą padaryti praėjus beveik dviem mėnesiams nuo fotosesijos ir mėnesiui nuo žurnalo atsiradimo spaudoje, bet juk geriau vėliau, negu niekada. Žinau, kad buvo keletas žmonių, kurie laukė įrašo, kuriame viską papasakosiu: kokiu būdu papuoliau į žurnalą ir kaip viskas vyko. Galiu pasidžiaugti, jog Panelės žurnale atsiduriu jau antrą kartą, ir abu kartus buvau kalėdiniame gruodžio numeryje. Tiek pernai, tiek šiemet, į žurnalą patekau dalyvaudama konkurse. Anais metais buvo šiek tiek lengviau, užteko užpildyti anketą, atsakyti į klausimus apie žurnalą ir pateikti pasiūlymų, kaip žurnalas galėtų tobulėti. Atsidūriau tarp Panelės žurnalo konsultantų, kurie buvo pakviesti į redakciją, ir galėjo pirmi peržiūrėti dar ruošiamą kalėdinį numerį. Tada 2012 metų, gruodžio numeryje puikavosi nedidelė nuotraukėlė, kurioje buvau aš, su kitais konsultantais. Šiemet buvo sudėtingiau. Vyko rūbų parduotuvės Tally Weijl konkursas, kuriame reikėjo tris savaites rinkti balsus. Trečiosios savaitės nugalėtoja gaus 100 litų čekį apsipirkti parduotuvėje ir fotosesiją žurnale. Atkakliai koviausi visas tris savaites, o paskutines dienas iki konkurso pabaigos jau buvau graudžiai nuleidusi rankas, nes šviesiaplaukė mergina mane smarkiai aplenkė, bet kažkokio stebuklo dėka, konkursą laimėjome abi! Iš džiaugsmo verčiausi kūliais ir kitaip liejau džiaugsmingas emocijas. 
Fotosesijos laukiau apie mėnesį, nuo žinios, kad laimėjau konkursą. Atėjus laikui vykti į Vilnių labai jaudinausi, nes esu turėjusi nesaldžios patirties su vienu fotografu, todėl visą laiką buvau įsitempusi. Atvykus į redakciją, buvome labai maloniai pasitikti žurnalo fotografo Algio Kriščiūno, o už kelių akimirkų man buvo daromas makiažas. Visą laiką galvojau "kad tik gražiai padažytų, kad tik gražiai padažytų...o,kad nesukeltų plaukų...o jeigu sugalvos sulaižyti?.." bet labai likau patenkinta Julijos Estko sukurtu įvaizdžiu, nes plaukus tik ištiesino, o makiažą padarė panašų, kaip aš pati dažausi, tik žinoma, daug profesionaliau. :) Ilgokai teko laukti pačių rūbų, bet kai pamačiau kiek jų daug, supratau kodėl mergina iš parduotuvės tiek ilgai užtruko. Man, ir kitai merginai, laimėjusiai konkursą, teko proga apžiūrėti ir matuotis naujausią Tally Weijl kolekciją. Kiekviena fotografavomės gal su 8 skirtingais deriniais, net pati tiksliai skaičiaus negaliu pasakyti. :D Pati fotosesija užtruko apie porą valandų, bet daugiau mes persirenginėjome, o ne fotografavomės: persirengi, atsistoji prieš fotografą, vienas, du, eini toliau rengtis. Labai džiaugiausi, kad vos tik prasidėjus fotosesijai, nebuvo jokios įtampos, fotografas buvo labai draugiškas, patarinėjo ir šmaikščiai komentuodavo rūbus. Nors pati kai kuriuose kadruose atrodau susikausčiusi ir visur vienoda, dėl baimės kaip nors įdomiau pozuoti prieš profesionalų fotografą, vis tiek labai džiaugiuosi nuotraukomis ir tokia nerealia galimybe! 
Už laimėtą čekį įsigyjau ketvirtoje nuotraukoje pavaizduotą derinuką. Vėliau planuoju padaryti naujų pirkinių įrašą, kuriame parodysiu viską aiškiau. Ir vos nepamiršau...Visus su naujais metais! :*

2013 m. gruodis 10 d., antradienis

Apie nieką


Pažiūrėjus į paskutinio įrašo datą apima gėda...Tikriausiai čia ir nebūčiau užsukusi net iki Naujųjų metų, bet nuolatiniai raginimai kažką parašyti į blogą (nežinau kam čia dėkoti) vis dėlto mane privertė čia numesti vieną kitą įrašą. Labai norėčiau rašyti daugiau ir su jumis pasidalinti gražiais savo gyvenimo momentais ir viena kita nauja šmutke, bet paprasčiausiai tam neturiu laiko. Dvyliktoje klasėje nebelieka laiko durniui volioti, o bent viena laisva akimirka yra išnaudojama sėdint ne prie kompiuterio. 
Dabar bandau atgaminti kas mano gyvenime įvyko nuo rugsėjo mėnesio, o įvyko labai daug, net nežinau kaip viską reikėtų sutalpinti į įrašus, bet galbūt pamėginsiu tai padaryti vėliau. Šiuo įrašu norėjau pranešti, kad nemiriau, niekur nedingau, esu gyva, tik apsivertus darbais ir ateities planais. Būkite kantrūs! Bet jei norite man padėti, komentaruose galite nurodyti kokių įrašų pasiilgote, ir jeigu vėl nenumesiu blogo rašymo į šalį, aš netgi atsižvelgsiu į jūsų prašymus!
Labos nakties. (:

2013 m. rugsėjis 22 d., sekmadienis

The Last Year

Jau anksčiau buvau minėjusi, jog niekada netikėjau, kad paskutinieji metai ateis taip greitai. Visuomet galvodavau, kad būdama dvyliktokė džiaugsiuosi, nes baigsis visi tie įtempti mokslo metai ir bus padėtas taškas viename gyvenimo etape, bet atėjus rugsėjo pirmai, jokio panašaus džiaugsmo nepatyriau. Atvirkščiai, matydama savo klasiokus, mane jau apėmė toks ilgesys, kad atrodo jau dabar jie visi išvažiuoja mokytis kitur. Nors mane slegia tokios gana liūdnos nuotaikos, kalbant šia tema, vis dėlto, dvyliktieji metai yra patys geriausi, tad būtinai pasistengsiu viską iš jų pasiimti su kaupu, jog turėčiau nemažą bagažą optimizmo ir entuziazmo ateinančiams ketveriems mokslo ir žinių metams! Trumpai kalbant apie pačią šventę, tai viskas praėjo laaabai smagiai. Nors nevedėm pirmokėlių už rankų ir nebuvom kaitinami saulės, o labiau blaškomi vėjo ir taškomi lietaus, niekas šventiškos nuotaikos sugadinti nesugebėjo. Laiką praleidom labai kultūringai, smagiai pasivažinėjom tokiais greičiais, jog net teko keletą kartų žegnotis, o viską užbaigėm sulindę į mažą butuką, bet juk nesvarbu kur, svarbu su kuo! :)


2013 m. rugsėjis 21 d., šeštadienis

NEW IN: Chain Necklace


Tikriausiai niekam ne naujiena, jog šiandien duris atvėrė antroji H&M parduotuvė Lietuvoje, įsikūrusi Klaipėdos Akropolyje. Nors neturiu vieno mėgstamo rūbų brand'o, tačiau prisipažinsiu, su smalsumu laukiau kada ši parduotuvė atsidarys Klaipėdoje. Sužinojusi, jog atidarymo dieną bus dalijamos piniginės dovanos, kaip ir Vilniuje, buvau viena iš tų žioplių, kurie tikėjosi gauti bent tą penkiasdešimties litų kortelę, bet vis svarsčiau ar verta laukti ir stovėti eilėje tarp jaunųjų fashionistų, prie kurių aš jaučiuosi jau nebe pirmos jaunystės. Dar šiandien ryte sukosi tokios mintys galvoje, bet kaip sakoma, viltis durnių motina, todėl puse devynių ryto jau žengiau pro Akropolio duris. Tikriausiai specialiai taip anksti tikrai nebūčiau važiavusi, bet pamaniau, jog vistiek mano vaikinui reikia į darbą, o taip anksti neturėtų būti žmonių, tai sėdėdama ant suoliuko galėsiu ramiai palaukti atidarymo, tačiau visą savo entuziazmą ir optimizmą teko paimti ir palikti už tų pačių Akropolio durų, kai pamačiau ilgiausią eilę, nusidriekusią per keletą parduotuvių, tarsi sovietmečiu prie apelsinų. Viduje šluodama paskutines vilties šukeles ir lipdydama tikėjimą, jog galiu patekti tarp 110 laimingųjų, pasiekiau H&M parduotuvės įėjimą, tačiau net nespėjus pakelti akių į vitrinas, sulaukiau piktų replikų dėl stovėjimo (stovėjau net ne eilėje, o prie suoliuko) iš aistringų pirkėjų, kurių jau tikrai paauglėm nepavadinsi. Šyptelėjus (vadovavausi moto "Kai nežinai ką sakyti - šypsokis") vis pagalvojau, jog pabūsiu protingesnė už visus vaikus su termosiukais bei 30+ nusivylusias namų šeimininkes ir nelauksiu pustrečios valandos, kad būčiau sugrūsta prie durų, tad patraukiau į šalia esantį McDonaldą. Negaliu pasakyti kaip praėjo didysis atidarymo bumas, nes tuo metu gėriau kavą ir žiūrėjau krepšinio rungtynes "Ispanija - Prancūzija" (kas dar nežinote, laimėjo prancūzai) ir tik po geros valandos grįžau atgal į prekybos centrą. Po tiek laiko nebebuvo jokių eilių prie durų, tačiau viduje vis tik buvo šiokia tokia mišrainė. Užėjus į parduotuvę mano akies neužkabino nei vienas rūbas, nežinau kas tai lėmė, galbūt didelis žmonių skaičius parduotuvėje ir nuolatinis trinimasis vienas į kitą, o gal tiesiog H&M neturi man nieko pasiūlyti, bet galiu pasidžiaugti nemažu papuošalų pasirinkimu. Trumpai užsiminant apie kainas, po parduotuvės Vilniuje atidarymo girdėjau panašių frazių į "Už 100 litų laisvai galima apsirengti nuo galvos iki kojų". Na, jeigu tuos žmones tenkina vien "basics", kitaip tariant timpkės ir bliuskutė ant šleikučių, tada taip, galima, gal dar ir kojinės išeis, tačiau norint tikrai apsirengt reiktų padėti kur kas daugiau negu šimtą litų, panašiai kaip ir visose kitose Akropolyje esančiose parduotuvėse. Pati įsigijau jau senai planuotą pirkinį: kaklo papuošalą - grandinę. Apibendrinant galima sakyti, jog visas H&M tik išpūstas burbulas, šiek tiek mane nuvylęs, bet gal čia mano pačios kaltė, kad išsikėliau aukštus lūkesčius. O kokios jūsų nuomonės apie H&M tinklą Lietuvoje?